- švilptelėti
- švìlptelėti, -ėja (-ia NdŽ; Ser, -i KŽ), -ėjo DŽ, MitII253(Šd), švil̃ptelėti NdŽ, KŽ; LTII69 1. intr. NdŽ, DŽ, KŽ trumpai sušvilpti lūpomis ar instrumentu: Kai daėjo ing vietą, Jonelis švilptelėjo an švilpynės BsMtII258. Eidamas pro Kedulių kiemą, Petras skardžiai švilptelėjo, pliaukštelėjo botagu ir sulėtino žingsnį V.Myk-Put. Sandėlininkas tyliai švilptelėjo per dantį J.Avyž. Švìlptelėjau, i nebliko tos baidyklės Všv. ^ Švìlptelėk tu mun į uodegą, aš tavęs nebijau! Vkš. 2. intr. trumpai sušvilpti (apie paukščius): Retkarčiais švilptelėdavo varnėnas rš. | Paskutinį kartą švilptelėjo prie olos staras sp. 3. intr. duoti trumpą signalą specialiu įtaisu, sirena: Autobusas švilptelėjo – negarsiai, tik lyg norėdamas išjudinti Kūnelį I.Simon. Palei Nemuną švilptelėjo garvežiukas J.Dov. 4. intr. NdŽ trumpai su švilpesiu sukaukti (apie stipriai pučiantį vėją). 5. intr. NdŽ greit nuvažiuoti, nuskristi ir pan.: Švilptelėjo rogutės nuo kalno rš. 6. intr. KŽ suduoti, smogtelėti. 7. tr. NdŽ, DŽ staigiai, greitai mestelėti, sviesti: Rugių du pūrus viena ranka švilptelėdavo sau ant peties, lašinių pusę svaro iš karto suvalgydavo J.Paukš. Jis švilptelėjo pro langą akmenį rš. 8. intr., tr. NdŽ slaptą pasakyti žinią, šnipštelėti. ║ KŽ apkalbėti. \ švilptelėti; sušvilptelėti
Dictionary of the Lithuanian Language.